penktadienis, 17:02
šeštadienis, 21:09
Identity
"Whores don't get a second chance!"
"When I was going up the stairs, I met a man who wasn't there. He wasn't there again today. I wish, I wish he'd go away."
Seki įvykius, bandai suvesti įvairius sutapimus ir surasti aiškų, teisingą atsakymą. Gaili tų, kurie, vėliau paaiškėja, visai nebuvo verti gailesčio. Raukaisi nuo gana šiurpokų vaizdų, spėlioji kodėl, po velnių, taip vyksta. Greičiau lauki pabaigos vien todėl, kad pagaliau galėtum lengviau atsipūsti viską sužinojęs, nebereikėtų įsitempus laukti ir mąstyti. Pabaigoje galvoji "Kaip suprasti?", "Ne, negali būti", "Nesąmonė", kol idėja vis tiek galų gale tave pakeri ir pagalvoji "Geras filmas".
Identity.
mistinis, trileris, drama
YOUTUBE
IMDB
ketvirtadienis, 18:05
Shutter Island
"Which would be worse, to live as a monster or to die as a good man?"
"This is a game. All of this is for you. You're not investigating anything. You're a fucking rat in a maze."
Filmo kulminacija sukėlė begalę diskusijų ir daug skirtingų nuomonių.
Noriu pateikti savąją.
Tie, kurie matė šį filmą, tiesiog privalo pažiūrėti jį dar kartą. Antrą kartą žiūrėdami ir žinodami, kaip viskas yra iš tikrųjų, jie tikrai turėtų pastebėti labai daug ženklų, patvirtinančių filmo pabaigą. Neatkreipiau dėmesio, kai žiūrėjau pirmąjį kartą, tačiau dabar galiu pasakyti, kad režisierius atliko nuostabų darbą. Viso filmo metu įvykiai artėjo link pabaigos kulminacijos. Tik mus labai šauniai vedžiojo už nosies, kad jiems didelės reikšmės nė neteikėme.
SKAITYTI TIK TIEMS, KAS JAU ŽIŪRĖJO FILMĄ
DiCaprio personažas, mano nuomone, neabejotinai yra pamišėlis. Tie, kurie galvoja kad jis buvo apgaudinėjimas, vien todėl, kad jam buvo siūlomos cigaretės, duodamas aspirinas, turėtų nepamiršti, kad ir toji moteris oloje, kuri jam taip pasakė, tebuvo jo pasąmonės vaisius, haliucinacija. Jokia moteris nė nebuvo pabėgusi. Kitaip, paaiškinkite kaip ji galėtų pabėgti pro grotas, užrakintas duris, pro krūva apsauginių, o dar basomis kojomis, kai aplink aštrios uolos, spygliuotos tvoros. Dar, kaip jos galėjo nerasti, kai iš olos taip ryškiai matėsi deginamas laužas? Juk jos ieškojo visur.
Dar pačioje pradžioje, kai Andrew (DiCaprio) atvyko, visi apsauginiai labai nerimastingai jį stebėjo, kilstelėjo savo ginklus. Vis dėl to, nors ir gyveno savo susikurtame pasaulyje, Andrew vis tiek buvo pavojingas. Kai jis paklausė kodėl apsauginiai tokie sunerimę, gavo atsakymą, jog dabar jie visi yra sunerimę. Žinoma, mintyje buvo turėta būtent jį. Dar, jo partneris (psichiatras) labai nerangiai išsitraukė savo ginklą, kai jį reikėjo atiduoti. Taip yra todėl, kad jis nėra pratęs prie tokių veiksmų, nes iš tikrųjų nėra maršalas. Taip pat reikėtų pastebėti trumpus jo susižvalgymus su darbuotojais ar ligoniais, ir tai, kaip jis laisvai elgėsi visose patalpose. Žmogus, kuris ten būtų pirmą kartą, tikrai elgtųsi daug smalsiau ir būtų labiau suvaržytas.
Dar, pastebėjau, kad filme pasirodanti ugnis, tai lyg jo haliucinacijų simbolis. Visos scenos, kur degė ugnis (su kaliniu C korpuse, oloje su Rachel ir t.t.), tebūdavo iliuzija. O vanduo - tarsi realybės simbolis. Andrew giliai savyje ko gero suprato, kad visa tai yra netikra ir tai, kas yra įvykę realybėje, todėl šalia vandens arba vandenyje jis visada jausdavosi blogai. Juk būtent jame nuskendo jo trys vaikai.
Ir jokiame maiste ar dar kur nebuvo jokių vaistų, ar narkotikų. Rankų drebulys ir kiti požymiai atsirado būtent dėl to, kad jam kaip tik nebebuvo duodama vaistų. Jį paliko visiškoje laisvėje. Tiek fizinėje tiek moralinėje. Jis galėjo eiti kur tik nori, jam nebebuvo duodami vaistai., tai buvo lyg eksperimentas, kuriuo tikėtasi jam padėti galutinai išlipti iš iliuzijų pasaulio.
Ir taip, pabaigoje jis išlipo. Pasakė galvojantis kas geriau - "Gyventi kaip pabaisa ar mirti geru žmogumi?". TIkrasis jis buvo žudikas, išprotėjęs nusikaltėlis. O jo susikurtas "aš" buvo didvyris maršalas, geras žmogus. Jis pasirinko ir toliau tikėti ta iliuzija, kurią jis susikūrė. Jis nenorėjo gyventi ir kankintis dėl savo sumauto gyvenimo ir kaltės jausmo, kurį jautė dėl to, kad nesugebėjo išgelbėti visų trijų savo vaikų.
Jis pasirinko lengvesnį kelią.
Jis pasirinko lengvesnį kelią.
Galėčiau vardinti ir vardinti visus ženklus, požymius, įrodančius, jog pagrindinis personažas tirkai buvo Andrew, o ne Teddy.
0 comments | Leave a comment
trečiadienis, 23:58
Big Fish
"The biggest fish in the river gets that way by never being caught."
"Have you ever heard a joke so many times you've forgotten why it's funny? And then you hear it again and suddenly it's new. You remember why you loved it in the first place. "
Ir svarbu patikėti. Kad ir kokia neįgalima svajonė atrodytų, reikia patikėti jos realumu.
Jis taip pat tikėjo. Ir tai pasakojo tiek daug ir taip nuoširdžiai, kad net sunku suprasti, ar tai tiesa, ar prasimanymas. Galbūt jis jau stovėjo ant tos plonytės ribos, tačiau jis buvo laimingas. Jis turėjo viską, ko norėjo. Darė dalykus, kurių daugelis mūsų nesugebėtų.
Jis manė žinąs kaip mirs, todėl nieko nebijojo. Juk ne čia ir ne taip jis turėtų mirti, tad kodėl gi nesurizikavus? Ir jam visada pasisekdavo. Jo drąsa ir ryžtas buvo vienos ryškiausių ir geriausių jo savybių. O mes, bijodami praleidžiame tiek daug.Viską nuspalviname niūriomis spalvomis, nors paletėje tiek daug ryškių. Jei tik norėtume, paimtume jas ir keistume savo gyvenimus. Rašytume savo gyvenimo istorijas tokias, kokiasbūtų malonu skaityti.
Big Fish.
drama , fantastinis, nuotykiai
0 comments | Leave a comment
šeštadienis, 23:02
Kartais būna ir taip
"Tu susukai man galvą ir aš Tau dėl to dėkingas. Kiekvieną kartą užmiegu tardamas tavo vardą ir kiekvieną rytą prabundu galvodamas apie Tave. Tavo apkabinimas man stebuklingas, tuo metu viskas aplinkui tarytum sustoja, o mano širdis vis stipriau ir stipriau plaka. Kad ir kas benutiktų, žinok, kad Tave be galo branginu ir myliu. Kalbu taip nuoširdžiai, kaip dar niekada nesu su kuo nors kalbėjęs. Patikėk ir pasitikėk manimi."
Nusišypsojau. Pirštais perbraukiau telefono ekraną ir prikandusi lūpą bandžiau sugalvoti ką Tau atrašyti. Kiekvienas žodis, atėjęs į galvą, atrodė per daug banalus ir netinkamas. Nežinojau kodėl taip mane kaskart stebini, bet tuo džiaugiausi. Staiga ekrane nušvito Jos vardas. Susijaudinusiu balsu atsiliepiau ir buvau pasirengusi Jai džiaugsmingai papasakoti apie Tave. Bet teko ne pasakoti, o išklausyti...
Tylėjau, kol draugė nervingu balsu viską greitakalbe išbėrė. Akmuo gniaužė ir kimdė gerklę, bet aš nepasidaviau. Nenorėjau parodyti kiek visa tai mane paveikė.
- O.. Kaip.. Negerai,- šnibžtelėjau.
- Jis prašė tau nieko nepasakoti, tad būk gera, apsimesk, kad nežinai, gerai? Atrodo, kad jis tikrai gailisi.. Iškart po to riebiai nusikeikė, susiėmė už galvos ir tiesiog spjaute išspjovė kaip blogai pasielgė..
- Dėl to jis man taip ir rašė..- prisidengusi ranka burną ištariau veikiau pati sau, nei draugei. Girdėjau Jos klausimą apie ką kalbu, tačiau atsiprašiau, kad teks baigti pokalbį ir nuspaudžiau raudoną mygtuką telefono klaviatūroje. Kilstelėjusi pirštus aukščiau skruostu, nusivaliau ašaras. Sugalvojau ką Tau atrašyti. Norėjau paklausti.
"Kodėl taip kalbi? Kodėl nebepakako parašyti tiesiog "aš tave myliu"?"
Išjungiau kambary šviesą, užsidegiau smilkalus ir leidau sau panirti į liūdesį. Galėjau su juo kovoti, bet kadangi Tu nusisukai nuo manęs, o su Tavimi ir noras šypsotis, aš tiesiog nebeturėjau jėgų.
"O kas yra, mažut? Tiesiog pamaniau, kad jau pats laikas jausmus išsakyti plačiau."
Kodėl? Kodėl Tu nepasakei? Patys geriausi žodžiai, tikę tai akimirkai, būtų buvę "atsiprašau", arba "padariau klaidą, gailiuosi". Apkabinčiau Tave, pabarčiau dėl to, ką padarei, bet aš atleisčiau. O dabar aš pykstu. Tu išsigandai, pasijutai kaltas, puolei lyg niekur nieko dar stipriau belstis į mano širdį, palenkti mane į savo pusę, apsimetei taip, lyg nieko nė nebuvo įvykę. O jei aš pareikščiau, kad viską žinau? Apsigintum priminęs nuostabią žinutę, kurią parašei po viso to? Manai, to užtektų? Kaip man dabar Tavimi tikėti ir pasitikėti? Iš kur žinoti kiek dar kartų nutylėsi tokius dalykus? Jei ne Ji, aš ir dabar nieko neįtarčiau bei su šypsena veide atsakyčiau į Tavo jausmus taip, kaip ir ankščiau. Ačiū dievui, kad viską sužinojau, antraip būčiau be galo stipriai mulkinama. Tu to ir siekei?
Nusišypsojau. Pirštais perbraukiau telefono ekraną ir prikandusi lūpą bandžiau sugalvoti ką Tau atrašyti. Kiekvienas žodis, atėjęs į galvą, atrodė per daug banalus ir netinkamas. Nežinojau kodėl taip mane kaskart stebini, bet tuo džiaugiausi. Staiga ekrane nušvito Jos vardas. Susijaudinusiu balsu atsiliepiau ir buvau pasirengusi Jai džiaugsmingai papasakoti apie Tave. Bet teko ne pasakoti, o išklausyti...
Tylėjau, kol draugė nervingu balsu viską greitakalbe išbėrė. Akmuo gniaužė ir kimdė gerklę, bet aš nepasidaviau. Nenorėjau parodyti kiek visa tai mane paveikė.
- O.. Kaip.. Negerai,- šnibžtelėjau.
- Jis prašė tau nieko nepasakoti, tad būk gera, apsimesk, kad nežinai, gerai? Atrodo, kad jis tikrai gailisi.. Iškart po to riebiai nusikeikė, susiėmė už galvos ir tiesiog spjaute išspjovė kaip blogai pasielgė..
- Dėl to jis man taip ir rašė..- prisidengusi ranka burną ištariau veikiau pati sau, nei draugei. Girdėjau Jos klausimą apie ką kalbu, tačiau atsiprašiau, kad teks baigti pokalbį ir nuspaudžiau raudoną mygtuką telefono klaviatūroje. Kilstelėjusi pirštus aukščiau skruostu, nusivaliau ašaras. Sugalvojau ką Tau atrašyti. Norėjau paklausti.
"Kodėl taip kalbi? Kodėl nebepakako parašyti tiesiog "aš tave myliu"?"
Išjungiau kambary šviesą, užsidegiau smilkalus ir leidau sau panirti į liūdesį. Galėjau su juo kovoti, bet kadangi Tu nusisukai nuo manęs, o su Tavimi ir noras šypsotis, aš tiesiog nebeturėjau jėgų.
"O kas yra, mažut? Tiesiog pamaniau, kad jau pats laikas jausmus išsakyti plačiau."
Kodėl? Kodėl Tu nepasakei? Patys geriausi žodžiai, tikę tai akimirkai, būtų buvę "atsiprašau", arba "padariau klaidą, gailiuosi". Apkabinčiau Tave, pabarčiau dėl to, ką padarei, bet aš atleisčiau. O dabar aš pykstu. Tu išsigandai, pasijutai kaltas, puolei lyg niekur nieko dar stipriau belstis į mano širdį, palenkti mane į savo pusę, apsimetei taip, lyg nieko nė nebuvo įvykę. O jei aš pareikščiau, kad viską žinau? Apsigintum priminęs nuostabią žinutę, kurią parašei po viso to? Manai, to užtektų? Kaip man dabar Tavimi tikėti ir pasitikėti? Iš kur žinoti kiek dar kartų nutylėsi tokius dalykus? Jei ne Ji, aš ir dabar nieko neįtarčiau bei su šypsena veide atsakyčiau į Tavo jausmus taip, kaip ir ankščiau. Ačiū dievui, kad viską sužinojau, antraip būčiau be galo stipriai mulkinama. Tu to ir siekei?
0 comments | Leave a comment