"Tu susukai man galvą ir aš Tau dėl to dėkingas. Kiekvieną kartą užmiegu tardamas tavo vardą ir kiekvieną rytą prabundu galvodamas apie Tave. Tavo apkabinimas man stebuklingas, tuo metu viskas aplinkui tarytum sustoja, o mano širdis vis stipriau ir stipriau plaka. Kad ir kas benutiktų, žinok, kad Tave be galo branginu ir myliu. Kalbu taip nuoširdžiai, kaip dar niekada nesu su kuo nors kalbėjęs. Patikėk ir pasitikėk manimi."
Nusišypsojau. Pirštais perbraukiau telefono ekraną ir prikandusi lūpą bandžiau sugalvoti ką Tau atrašyti. Kiekvienas žodis, atėjęs į galvą, atrodė per daug banalus ir netinkamas. Nežinojau kodėl taip mane kaskart stebini, bet tuo džiaugiausi. Staiga ekrane nušvito Jos vardas. Susijaudinusiu balsu atsiliepiau ir buvau pasirengusi Jai džiaugsmingai papasakoti apie Tave. Bet teko ne pasakoti, o išklausyti...
Tylėjau, kol draugė nervingu balsu viską greitakalbe išbėrė. Akmuo gniaužė ir kimdė gerklę, bet aš nepasidaviau. Nenorėjau parodyti kiek visa tai mane paveikė.
- O.. Kaip.. Negerai,- šnibžtelėjau.
- Jis prašė tau nieko nepasakoti, tad būk gera, apsimesk, kad nežinai, gerai? Atrodo, kad jis tikrai gailisi.. Iškart po to riebiai nusikeikė, susiėmė už galvos ir tiesiog spjaute išspjovė kaip blogai pasielgė..
- Dėl to jis man taip ir rašė..- prisidengusi ranka burną ištariau veikiau pati sau, nei draugei. Girdėjau Jos klausimą apie ką kalbu, tačiau atsiprašiau, kad teks baigti pokalbį ir nuspaudžiau raudoną mygtuką telefono klaviatūroje. Kilstelėjusi pirštus aukščiau skruostu, nusivaliau ašaras. Sugalvojau ką Tau atrašyti. Norėjau paklausti.
"Kodėl taip kalbi? Kodėl nebepakako parašyti tiesiog "aš tave myliu"?"
Išjungiau kambary šviesą, užsidegiau smilkalus ir leidau sau panirti į liūdesį. Galėjau su juo kovoti, bet kadangi Tu nusisukai nuo manęs, o su Tavimi ir noras šypsotis, aš tiesiog nebeturėjau jėgų.
"O kas yra, mažut? Tiesiog pamaniau, kad jau pats laikas jausmus išsakyti plačiau."
Kodėl? Kodėl Tu nepasakei? Patys geriausi žodžiai, tikę tai akimirkai, būtų buvę "atsiprašau", arba "padariau klaidą, gailiuosi". Apkabinčiau Tave, pabarčiau dėl to, ką padarei, bet aš atleisčiau. O dabar aš pykstu. Tu išsigandai, pasijutai kaltas, puolei lyg niekur nieko dar stipriau belstis į mano širdį, palenkti mane į savo pusę, apsimetei taip, lyg nieko nė nebuvo įvykę. O jei aš pareikščiau, kad viską žinau? Apsigintum priminęs nuostabią žinutę, kurią parašei po viso to? Manai, to užtektų? Kaip man dabar Tavimi tikėti ir pasitikėti? Iš kur žinoti kiek dar kartų nutylėsi tokius dalykus? Jei ne Ji, aš ir dabar nieko neįtarčiau bei su šypsena veide atsakyčiau į Tavo jausmus taip, kaip ir ankščiau. Ačiū dievui, kad viską sužinojau, antraip būčiau be galo stipriai mulkinama. Tu to ir siekei?