sekmadienis, 22:38
- Mažute, vakarais niekur neik iš namų. Girdėjau, kad grobia merginas organų prekybai, baisu, kiek daug dabar yra pavojų..
- Galbūt visai neišeiti iš namų tam, kad išvengtume pavojų? Jie tyko kiekviename žingsnyje, negali žinoti kas nutiks, atrodo, saugiuose ir jaukiuose namuose. Visada pavojų buvo ir bus, tik galbūt ne visada tokios istorijos iškyla į viešumą.
- Bet ar tu suvoki, kad gali žūti? Žinai, kaip sakoma - atsarga gėdos nedaro.
- O žinai, man geriau žūti jaunai, bet gyvenimą nugyvenusiai taip, kaip norėjo širdis, nei mirti sulaukusiai devyniasdešimties, tačiau puse gyvenimo prabijojus ir nieko nepatyrus.
- Tau nepatiktų stebėti, kaip auga ir gyvena tavo vaikai, anūkai?
- Bet ar tu suvoki, kad gali žūti? Žinai, kaip sakoma - atsarga gėdos nedaro.
- O žinai, man geriau žūti jaunai, bet gyvenimą nugyvenusiai taip, kaip norėjo širdis, nei mirti sulaukusiai devyniasdešimties, tačiau puse gyvenimo prabijojus ir nieko nepatyrus.
- Tau nepatiktų stebėti, kaip auga ir gyvena tavo vaikai, anūkai?
- Pirmiausia, man patiktų jausti, kad gyvenu aš pati.
Ji tylėjo, susimasčiusi žiūrėjo tolumon.
Ji tylėjo, susimasčiusi žiūrėjo tolumon.
- Niekada nemaniau, kad gali būti tokia..
- Kokia, močiute?- žiūrėjau į jos nuo ašarų blizgančias akis.
- Kokia, močiute?- žiūrėjau į jos nuo ašarų blizgančias akis.
- Tokia teisi,- virpančiu balsu tarstelėjo ir užmerkusi akis ji nugrimzdo į miegą.
0 comments | Leave a comment